Pagal L.Suslavičiaus straipsnį „Pamirštasis GAZ-63”
Septintajame dešimtmetyje Kauno Politechnikos Institute besimokę automobilių transporto specialybės studentai turėjo vieną privilegiją, lyginant su visais kitais KPI karinę katedrą lankiusiais studentais. Mat, vairuoti automobilį mokėmės savosios Mechanikos fakulteto Automobilių katedros sunkvežimį GAZ-51, kurį instruktorius V.Sabaliauskas, išmokęs ne vieną dešimtį būsimų automobilių inžinierių vairavimo, visada prižiūrėjo idealiai, o ne išklerusiais Karinės katedros „gazonais“. Bet vieną kartą, ruošiantis egzaminui, teko sėsti ne už įprasto GAZ-51 vairo, o į iki tol nevairuoto visureigio GAZ-63, priklaususio Karinei katedrai, kabiną. Na, atrodytų, kas čia tokio – juk abu automobiliai beveik vienodi, ir valdymas jų niekuo nesiskiria. Gal būt, taip atrodo patyrusiam vairuotojui, bet vos porą dešimčių valandų išvažinėjusiam studentui šis aukštokas sunkvežimis ne itin patiko. Taip, sėdi aukštai, bet vairas „sunkesnis“ dėl platesnių padangų, ir vaizdas į priekį bei šonus kiek kitoks, ir pedalai kitaip spaudžiasi…
GAZ-63 „šaknys“ – prieškariniuose eksperimentiniuose 4×4 tipo sunkvežimiuose GAZ-62 ir GAZ-63. Automobilius tada kūrė panaudojant serijinės „pusantratonės” GAZ-MM važiuoklę bei ką tik įsisavintą 6 cilindrų 76 – 85 AG variklį GAZ-11. Karas sutrukdė eksperimentinius automobilius parengti serijinei gamybai. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera – karo metais, kai Gorkyje buvo surenkami pagal „lend-lease“ sutartis gaunami amerikietiški Chevrolet G7107 ir Ford 2G8T, leido rusų konstruktoriams naujai pažvelgti į jų prieškarinius projektus. Vedantysis GAZ-63 konstruktorius P.I.Muziukinas ir jo grupė jau 1943 metais parengė bandymams naujus prototipus, turėjusius eilę esminių pakeitimų, tarp jų ir patį svarbiausią – angliškų ir kanadietiškų armijos sunkvežimių pavyzdžiu viengubomis plačiaprofilėmis žemo slėgio padangomis „apautus“ sunkvežimio ratus. Po eilės išbandymų bekelėse ir sniegynuose naująjį prototipą pripažino pasižymintį rekordiniu pravažumu. Tai tikrai puikus įvertinimas, nes palyginti tikrai buvo su kuo – armijoje tada naudoti patys naujausi importiniai didelio pravažumo automobiliai, turėta nemažai ir trofėjinių visureigių.
Dėl dizaino galvos sau niekas nesuko – paprasčiausiai paėmė amerikietiško Studebaker US6 dvivietę kabiną bei variklio gaubtą, tik šiek tiek pakeitę priekinių sparnų formą. 1945 metų liepos 19 dieną GAZ-63 kartu su kitais naujais automobiliais buvo pademonstruoti šalies vadovybei, ir netrukus išėjo vyriausybės nutarimas nuo 1946 metų rugpjūčio pradėti serijinę gamybą. Deja, norai ne visada sutampa su galimybėmis, ir realiai GAZ-63 surinkimas ant pagrindinio konvejerio prasidėjo tik 1948 metų spalio pradžioje.
Visgi priverstinė pertrauka nenuėjo veltui – naują automobilį dar prieš pradedant jo masinę gamybą, pavyko „išgydyti“ nuo daugelio „vaikiškų ligų“, kuriomis pasižymėjo bazinis modelis GAZ-51, todėl naudotojai iš karto gavo gana patikimą visureigį. Dvi tonas pervežti galįs GAZ-63 pats svėrė 3280 kilogramų ir garantuotai įveikdavo 28-30 laipsnių grunto įkalnę, 0,7 metro gylio griovius, 0,8 metro gylio brastą, 0,45 metrų puraus sniego sluoksnį. Serijiniame variante nuo 4×2 tipo GAZ-51 jis skyrėsi tuo, kad transmisijoje turėjo priekinį varantįjį tiltą, dvilaipsnį demultiplikatorių su priekinio varančiojo tilto įjungimo mechanizmu bei pagrindines pavaras su padidintu perdavimo skaičiumi, taip pat plačiaprofiles „visureigines“ padangas. Tai suteikė šiam automobiliui iki tol nei vieno tarybinės gamybos sunkvežimio neturėtų pravažumo savybių. Pavyzdžiui, GAZ-63, graudžiai „dejuojant“ varikliui, judėdavo į priekį ir tada, kai galingesnis ir teoriškai didesnį pravažumą turintis ZiS-151 beviltiškai „užsikasdavo“. Šiandien sunku patikėti, kad iš esmės gana sunkus automobilis su vos 70 AG/2800 aps/min pasiekiančiu varikliu patyrusio vairuotojo rankose demonstruodavo neįtikėtiną pravažumą. Geru keliu visureigis įsibėgėdavo iki 65 km/h, sunaudodamas 100 kilometrų maždaug 25 litrus A-66 markės benzino. Turbūt, nedidelė deforsuoto variklio galia ir buvo vienas iš esminių GAZ-63 trūkumų – juk analogiškų amerikietiškų 1940 metų modelio armijos automobilių varikliai buvo maždaug 20-25 AG galingesni. Tačiau reikia atsižvelgti į du faktorius – variklio ilgaamžiškumą ir to meto tarybinių degalų bei tepalų charakteristikas. Juos įvertinus, konstruktorių sprendimas pasirodo visai pagrįstas.
Tačiau GAZ-63 irgi turėjo teigiamų savybių. Jis buvo paprastos konstrukcijos, kompaktiškas 5525х2200х2245 mm, tiems laikams pakankamai ilgaamžis – rida iki kapitalinio remonto – ne mažiau 120 tūkstančių kilometrų, jau gamykloje visureigį aprūpindavo dideliu kiekiu papildomos įrangos. Pavyzdžiui, buvo specialus štuceris su dviem vožtuvais ir ilga žarna padangoms pripūsti. Jį įsukdavo vietoje vienos uždegimo žvakės, ir paleisdavo variklį, kuris pripūsdavo padangą, buvo variklio pašildymo prieš paleidžiant šaltu metų laiku įtaisas, kurio pagrindas – lietlempė, amžinai painiojusis kabinoje po keleivio kojomis, variklio skyriaus šiltinančiųjų gaubtų komplektas, buksyravimo lynas ir dar nemažai kitokių bekelėje praverčiančių smulkmenų, leidusių lauko sąlygomis atlikti nedidelį remontą ar automobilio aptarnavimą. 1949 metais grupei gamyklos GAZ darbuotojų, kūrusių „63-jį“, paskirta Stalino premija.
Gamybos eigoje GAZ-63 šiek tiek keitėsi – pradžioje naudotą medinę kabiną pakeitė metalinė, pradžioje dar su medinėmis durelėmis, vėliau – ištisai metalinė, maitinimo sistemą su vienu 105 litrų talpos benzino baku papildė dar vienas 90 litrų bakas, buvo pakeistas modernesniu karbiuratoriumi, sustiprintos paskirstymo dėžės ir vairo mechanizmo detalės, kabinoje sumontuotas šildytuvas, pradžioje naudotas 9.75-18 dydžio padangas pakeitė platesnės 10.00-18. Dalis visureigių – modifikacija GAZ-63A – turėjo priekyje 3500 kilogramų pajėgumo gervę su 65 metrų ilgio lynu.
Pirmaisiais gamybos metais beveik visi GAZ-63 atitekdavo armijai, kur juos naudojo motošauliams pervežti, taip pat kaip lengvų artilerijos pabūklų vilkikus, daugybei specialios paskirties automobilių, įskaitant ir 17 vamzdžių reaktyvinius minosvaidžius BM-14, daug visureigių turėjo SDAALR, kur jie tarnavo kaip mokomieji automobiliai būsimiems armijos vairuotojams rengti. Jau šeštojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo GAZ-63 eksportas, beje, gana specifinio pobūdžio – šie automobiliai buvo tiekiami tik „draugiškų šalių“ armijoms. Susivienijimo „Avtoeksport“ duomenimis, „63-ji“ eksportuoti į 41 šalį, be to, Kinijoje bei Šiaurės Korėjoje šiuos automobilius pagal tarybinę dokumentaciją ilgai gamino vietinės automobilių gamyklos.
Didesniais kiekiais liaudies ūkis GAZ-63 pradėjo gauti tik šeštojo dešimtmečio viduryje, kai įvairiuose TSRS regionuose pradėjo veikti serijiniai specialios paskirties automobilius gaminusios įmonės. Žemės ūkui bei energetikams ant visureigio važiuoklės jos gamino kilnojamas remonto dirbtuves, degalų ir tepalų užpylimo automobilius, įvairias autocisternas, kaimo vietovių gaisrininkai pradėjo gauti labai reikalingus gaisrinius automobilius PMG-19. Po truputį civilinėms organizacijoms ir įmonėms imta tiekti ir krovininį variantą. Čia vėlgi būta savos specifikos – jais dažniausia vežiojo žmones, nes gamykla visus GAZ-63 išleisdavo tik su universaliais kariuomenei pritaikytais kėbulais, turėjusiais išilginius atverčiamus suolus. Variantas su bortiniu GAZ-51 tipo kėbulu net nebuvo numatytas. Aišku, eksploatacijos metu ne vienam visureigiui kėbulą pakeitė, tačiau didelės naudos iš to nebuvo – dėl viengubų padangų ant galinio tilto GAZ-63 buvo kur kas jautresnis perkrovimui, nei bazinis GAZ-51. O juk tais laikais apie tai, jog automobilio negalima perkrauti, niekas, ypač kaime, negalvojo. Kraudavo į kėbulą, kiek telpa ir važiuodavo, „kankindami“ variklį ir „pjaudami“ pavarų dėžę. Bekelėje tai labai greit atsiliepdavo varikliui ir transmisijai, kurie sugesdavo. Lietuvoje visus „gazonus“ kapitaliai remontuodavo Kauno autoremonto gamykla, ir ne vienas GAZ-63 iš jos, savininkui pageidaujant, grįždavo jau kaip įprastas GAZ-51…Beje, bendrojo naudojimo transporto įmonėse „63-ji“ buvo retenybė, na nebent vieną kitą naudodavo kaip techninės pagalbos mašiną ar kitoms įmonės vidaus reikmėms. Tiesa, gamykla nedideliais kiekiais gamino civilinį „63-jo“ variantą su sudvejintais ratais gale, „apautą“ įprastinėmis 7.50-20 dydžio padangomis. Tai buvo balniniai vilkikai GAZ-63P ir važiuoklės specialiems autobusams KaVZ-653E. Na, balninių vilkikų Lietuvoje matyti neteko, jie visi iš gamyklos iškeliavo į Vidurinės Azijos respublikas, o štai veterinarinės tarnybos padidinto pravažumo autobusai pas mus važinėjo. Visiška egzotika – specialūs automobiliai radioaktyvioms medžiagoms transportuoti, gaminti GAZ-63P bazėje. Už sunkvežimio kabinos ant rėmo sumontuodavo nedidelį kraną, o rėmo gale – didelę baltai dažytą švinu apkaustytą dėžę, į kurią ir būdavo sudedamos į saugyklas vežamos radioaktyvios medžiagos bei atliekos iš rentgeno kabinetų ir įvairių laboratorijų. Beje, kodėl pasirinkta modifikacija „63P“, o ne serijinis modelis? Atsakymas paprastas, žinomas daugeliui senų vairuotojų, jaunystėje važinėjusių armijoje – dėl aukštesnio svorio centro ir siaurokos – 1580/1600 mm provėžos GAZ-63 buvo nestabilus posūkiuose. Jauni nepatyrę kareiviai neretai „paguldydavo“ visureigį ant šono, kartais su sunkiomis pasekmėmis. Todėl armijoje galinius ratus uždėdavo atvirkščiai – iškiliąja disko puse į vidų, taip gerais 300 mm padidindami provėžą. Automobilis tapdavo stabilesnis kelyje, tačiau bekelėje jo pravažumas gerokai sumažėdavo. O GAZ-63P su sudvejintais ratais ant galinio tilto posūkiuose elgėsi normaliai.
Per visus gamybos metus bent kiek rimtesnių visureigio modernizacijos mėginimų nebūta – GAZ‘e nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos pilnu tempu vyko visai naujo didelio pravažumo sunkvežimio kūrimo darbai. Jis vėliau išgarsėjo daugelyje pasaulio šalių kaip GAZ-66. Kai įsibėgėjo jo serijinė gamyba, „63 – jį“ 1968 metais nuėmė nuo konvejerio, nors GAZ-51 buvo gaminamas dar ilgai. Tačiau dar porą dešimtmečių į civilinį sektorių kasmet patekdavo ne vienas tūkstantis praktiškai naujų arba palyginti nedaug eksploatuotų GAZ-63 iš armijos atsargų. Šiandien Lietuvoje visureigių „gazonų“ liko vos keli, iš kurių 2 įsikūrė asoc. „Retromobile” klube. Viso per 20 gamybos metų buvo pagaminta 474 464 egzempliorių …
Jūsų dėmesiui pristatome restauracinių darbų trumputę apžvalgą
Kairėje Juozo GAZ 63, dešinėje Laimučio GAZ 63
Į klausimą kodėl šis automobilis Juozas atsako: toks modelis pradėtas gaminti nuo karo metų, visureigis, retas eksponatas, tinkamas ir kroviniams ir žmonėms vežti.
Restauraciniai darbai pradėti 2013 spalio 15 d. ir baigti 2014 balandžio 1 d. Buvo dirbama dviejų žmonių faktiškai kiekvieną darbo dieną.
Didžiausias sunkumas: originalių padangų suradimas bei nupirkimas. Viena padanga pirkta Rokiškyje, viena Radviliškyje, dvi Jurbarke, o paskutinioji penktoji – Daugpilyje (Latvija).
Automobilis pagamintas 1963 m. Nuosavybės teise priklausė Krakių ŽŪB., Kėdainių raj., priešgaisrinei tarnybai. 1991 m. gaisrinę mašiną nupirko buvęs gaisrinės vadas.
Prailginta kabina bei vandens cisterna su siurbliais buvo nukelti ir priduoti į metalo supirktuvę. Ant automobilio uždėtas metalinis kėbulas nuo GAZ-66 automobilio, t.y. pritaikytas šienui vežti.
Juozas nuoširdžiai dėkingas klubo „Retromobile” nariui Bernardui Devyžiui, kuris prirodė šį automobilį, bei klubiečiui Laimučiui Bruniui, kuris paskolino savo GAZ-63, kurią pasistačius šalia kaip pavyzdį, darbai vyko daug sparčiau.
________________