Automatinė greičių dėžė? – Ne negirdėjau.

Istorinės technikos gerbėjams nuolat kyla klausimų, kodėl TSRS auto pramonė, kopijavusi tiek automobilių dizainą, techninius sprendimus ir kitus vakarų inžinierių techninius sprendimus, niekaip negalėjo „sukurti“ automatinių greičių dėžių masiškai gaminamoms transporto priemonėms – GAZ 21? GAZ 24? Moskvich plejadai, ar tiems patiems VAZ, ZAZ modeliams?

Pasirodo tokie bandymai buvo ir jie buvo labai intensyvus. Jau praeito amžiaus 5 dešimtmečio viduryje beveik visa amerikietiška autopramonė naudojosi automatinėmis greičių dėžėmis. Nes tiek trečiasis pedalas, tiek nuolatinis pavarų perjungimas labai jau vargino… o su automatu – jokio vargo. Taigi, tarybų sąjungos inžinieriai nenorėjo atsilikti nuo kolegų už jūrų ir intensyviai dirbo šiuo klausimu. Gorkio automobilių gamyklos inžinieriai, naujai kūrę Pobedos modelį Nr.2 (apie tai rašė „Retromanai“ žurnale Nr.1), praeito šimtmečio šeštojo dešimtmečio pradžioje įsigijo amerikietiškąjį automobilį Ford Mainline su automatine greičių dėže Ford-O-Matic (pagal kitus šaltinius – 2 tokius automobilius). Tačiau bandymai sėkmės neatnešė. Tuo metu buvo įsisavintas vieno tipo lengvųjų automobilių variklis – ketaus lydinio, 4 cilindrų, 65 arklių galios, kuris buvo tiek sunkus, tiek neekonomiškas, tiek absoliučiai nepritaikytas darbui išvien su automatine greičių dėže dėl per mažo sukimo ir variklio galios momento santykio. Vienok bandymai vyko toliau (už projektą buvo atsakingas konstruktorius B.N.Popovas). Įmontavo automatinę greičių dėžę, dėžės perjungimo svirtį paliko kaip ir mechaninėje – prie vairo, dešinėje, tik su žymėjimu kokia pavara įjungta – važiavimo („Д“, Drive), pažeminta („П“, pirmoji), ar atbulinės eigos („Зх“ – задний ход). Važiavimas prasidėdavo nuo 2 pavaros, nes pažemintą jungdavo tik ekstremaliu atveju. Skirtingai nuo šiuolaikinių automatinių greičių dėžių, jungiant pavaras, stabdžio paminos nereikėjo nuspausti, automobilis pajudėdavo tik paspaudus akseleratoriaus pedalą.

1954 metais sukonstravus Pobedos Nr.2 prototipą su mechanine greičių dėže nedelsiant buvo pradėta kurti opcija su automatine greičių dėže. 1954 m. iš trijų sukonstruotų Volgų, net 2 buvo su automatinėmis greičių dėžėmis. Volga su automatine greičių dėže gavo indeksą GAZ M 21 (be jokios raidelės!) 1955 metais įvyko pirmieji GAZ 21 bandymai tiek su mechanine, tiek su automatinėmis greičių dėžėmis. Tačiau bandymai liek bandymais, o štai liaudžiai reikia pateikti transportą, su kuriuo ji galėtų važinėti ir kelti liaudies ūkį. GAZ 21 modelio gamyba su automatinėmis greičių dėžėmis pradėta gaminti 1957 metų antroje pusėje, kuomet standartinį forsuotą apatinių vožtuvų Pobedos variklį pakeitė mums įprastas Volginis su viršutiniais vožtuvais. Įdomu tai, jog Volgas su automatinėmis greičių dėžėmis gamino „bangomis“, t.y. tam tikru laikotarpiu po keletą vienetų. Todėl automatinės greičių dėžės buvo montuojamas tiek pirmos laidos Volgose su žvaigžde, tiek antros laidos – su „ryklio nasrais”, kurios pasirodė 1958 metų lapkričio mėnesį. Kai kuri literatūra nurodo, jog Volgos su automatinėmis greičių dėžėmis buvo gaminamos net iki 1962 metų. Tiesa, visa ši gamyba apėmė tik arti 700 pagamintų automobilių, iš kurių didžioji dalis buvo skirta ne savo žmonėms, o eksportui.

Eksploatuojant automatines greičių dėžes, inžinieriams tapo akivaizdu, jog automatinių greičių dėžių gamyba yra ir brangi ir nerentabili. Iš visų automobilio mazgų, variklio, važiuoklės, elektros, ir t.t. tai buvo pati silpniausia grandis, kai tuo tarpu mechaninė greičių dėžė veikia puikiai. Ir bėda ne tik brangume, tačiau ir automobilio techninėse charakteristikose, kuomet jis gavosi lėtas, nerangus ir neefektyvus, ypač pradedant judėti. O čia jau pasireiškė per silpnas variklis. Išeitis buvo – didinti variklio galią.

Tačiau kur visgi reikia ieškoti automatinių greičio dėžių neįsisavinimo priežasčių? Pirma ir ko gero svarbiausia – gerokai išbrangusi gamyba. Masinėje gamyboje tai ypač aktualu. Antra – nepatikima gamyba ir per silpnas variklis šiai dėžei. T.y. reikia galingesnio variklio, kas atitinkamai iššaukia papildomus kaštus. Trečia – neišvystytas servisas. Mechaninę greičių dėžę galima pakeisti nesunkiai, ir suremontuoti lauko sąlygomis, tereikia tinkamai sutvarkyti dantračius, o štai suremontuoti automatinę – jau reikia įrengimų, gilesnių žinių, specialios transmisinės alyvos.

Tačiau iš kitos pusės ar nebus taip, jog pati svarbiausia automatinių greičių dėžių neįsisavinimo priežastis – tarybiniam žmogui bus gerai ir paprasta mechaninė dėžė, nes automatinė – tai tinginių ir kapitalistų, nenorinčių ir tinginčių dirbti išsigalvojimas? Kitaip tariant – bus gerai ir taip, nes ir taip pirks ir važinės visi ką duoda tėvynė savo liaudžiai.

Skaitytojas gali paprieštarauti, teigdamas, jog automatinės greičių dėžės masiškai buvo montuojamos GAZ 12 ZIM modeliuose, GAZ 13, ZIL 114 ir panašiuose automobiliuose. Taip, teisingai, tačiau reikia turėti omenyje, jog šiuose automobiliuose buvo daug galingesni varikliai, GAZ 12 ZIM – 6 cilindrai neturėjo automatinės greičių dėžės, tik pusiau automatinę, o visuose kituose aukščiau paminėtuose – 8 cilindrai. Tai atitinkamai lengvino automatinių greičių dėžių eksploatavimo charakteristikas, nes jos iš esmės ir buvo skirtos galingesniems varikliams, kur sutapdavo ir sukimo ir perdavimo momentas iš variklio į greičių dėžę. O ir servisas buvo atliekamas didžiuosiuose miestuose (specialiuose žinybiniuose servisuose), kur tokia technika ir buvo pagrinde eksploatuojama.

Automatinė greičių dėžė volgose? žiguliuose? moskvičiuose? – ne negirdėjau!