Ruošdami paleisti į serijinę gamybą automobilį GAZ (ГАЗ) М-1, Gorkio automobilių gamyklos konstruktoriai modernizavo variklį ГАЗ-А. Iš šio variklio buvo „išspausti“ visi rezervai, ir kai 30-ųjų metų pabaigoje buvo iškeltas klausimas apie perspektyvinius ГАЗ modelius, tapo aišku, kad reikalingas kitas, naujas variklis.

Buvo pasirinktas amerikietiškas variklis “Dodge D5”, atsižvelgiant į jo paprastą konstrukciją ir kartu – patenkinamas charakteristikas. Už šio variklio brėžinius 1937 metais Tarybų Sąjunga sumokėjo įspūdingą 25.000 JAV dolerių sumą.

Tačiau nereikia nuvertinti Gorkio automobilių gamyklos inžinierių: amerikietiškas variklis taip ir liko prototipu, kurio pagrindu ir buvo sukurtas naujas variklis GAZ (ГАЗ) 11.

Skirtingai negu amerikietiškame prototipe paskirstymo veleno pavarai tarybiniame ГАЗ-11 variklyje buvo naudojama ne grandinė, o tekstolitinis krumpliaratis. Pakeista ir tepimo sistemos konstrukcija – ГАЗ-11 variklyje panaudotas plaukiojančio tipo tepalo paėmėjas. Maitinimo sistemoje pastatytas karbiuratorius su greitinančiu siurbliu ir ekonomaizeriu. Ir aplamai, lyginant abu variklius, amerikietiškąjį “D5” ir tarybinį «ГАЗ-11», iškart krinta į akis skirtumas tarp darbinio tūrio: 3560 cm3 pas pirmąjį, ir 3480 cm3 pas antrąjį. Matosi, kad «ГАЗ-11» nėra visiška variklio “D5” kopija.

          Variklis «ГАЗ-11» buvo paleistas į serijinę gamybą 1940 metais, išbandytas lengvuosiuose automobiliuose ГАЗ М-1, ir gavo savo indeksą «ГАЗ 11-73». Variklis buvo šešių cilindrų vienoje eilėje su apatiniais vožtuvais, cilindrų blokas – ketinis, ir dviem bloko galvutės konstrukciniais variantais. Pirmasis variantas su ketine cilindrų bloko galvute buvo paskaičiuotas suspaudimo laipsniui 5,6, antrasis variantas su aliuminio lydinio cilindrų bloko galvute buvo laikomas „forsuotu“, nes suspaudimo laipsnis sudarė 6,5. Galingumas – atitinkamai 76 ir 85 arklio jėgos.

          Skirtingai nuo ГАЗ-М variklio, ГАЗ-11 variklio konstrukcija buvo ženklus žingsnis į priekį. Naujasis variklis buvo geresnis ir teoriniu, ir praktiniu požiūriu. Pavyzdžiui, variklio ГАЗ-11 konstrukcijoje aušinimo sistema buvo su privaloma skysčio cirkuliacija, o alkūninis velenas sukosi keičiamuose įdėkluose. Didesnis buvo ir santykinis galingumas pagal litražą, negu variklio ГАЗ-М.

          Ir kuomet Gorkio automobilių gamykla gavo užduotį sukurti naują lengvojo automobilio modelį, legendinę „Pobiedą“ ГАЗ М-20, iškart joje buvo planuota pastatyti būtent šešių cilindrų variklį ГАЗ-11. Tačiau, bekuriant „perspektyvųjį“ modelį, pakeisiantį ГАЗ М-1, vyriausiasis gamyklos konstruktorius A.Lipgart pasiūlė inžinieriams-motoristams padaryti iš ГАЗ-11 ekonomišką keturių cilindrų modifikaciją, ir tokiu varikliu sukomplektavo antrąjį bandomąjį priešserijinį ГАЗ М-20 „Pobeda“ pavyzdį, kai naujovė buvo ruošiama „Kremliaus prezentacijai“.

          „Supaprastintai“ variklio «ГАЗ-11» versijai buvo priskirtas nuosavas indeksas «ГАЗ М-20». Tai buvo vienos eilės keturių cilindrų 2,120 cm3 talpos 52 arklio jėgų variklis su apatiniais vožtuvais. Variklis buvo maksimaliai unifikuotas su pagrindiniu, jau gerai gamyboje įsisavintu varikliu «ГАЗ-11». Skyrėsi tik alkūninio veleno konstrukcija – „ketveriukėje“ blogiau išsidėstę inercijos jėgos. Ir jei variklio «ГАЗ-М-20» paskirstymo velenas buvo panašus į dalį «ГАЗ-11» paskirstymo veleno, tai alkūninio veleno konstrukcija buvo originali. Variklis «ГАЗ М-20» turėjo neblogas sukamojo momento charakteristikas žemų apsukų diapazone.

          Kai konstruktoriams buvo iškeltas uždavinys sukurti naują karinį visureigį, kuriam suteikė indeksą ГАЗ-69, iškart buvo aišku, kokį variklį pasirinkti. Patobulino karbiuratorių, pakeitė termostato dangtelio formą, ant vandens siurblio pavaros skriemulio prisuko šešių menčių radiatoriaus ventiliatorių. ГАЗ М-20 varikliui pridėjo tepalo radiatorių ir pavadino šį variklį «ГАЗ М-69», kurio galingumas prie to paties darbinio tūrio sudarė 55 arklio jėgas. Šis variklis, vėliau jau ant «УАЗ» gamyklos konvejerių, buvo gaminamas iki pat 1972 metų.

          Dalis ГАЗ-69 automobilių buvo išleista su „forsuotu“ „Pobedos“ varikliu, ištekintu iki 2,4 litrų darbinio tūrio ir 65 arklio jėgų galingumo.

          Literatūroje galima rasti duomenų apie ГАЗ-69 su varikliais «УМЗ-451», kurie buvo „Volgos“ variklio ГАЗ М-21 Uljanovo automobilių gamykloje gaminama kopija, tačiau visgi teisingiausia būtų laikyti, kad šį variklį visureigiuose ГАЗ-69 statė remontinės gamyklos, o nuo konvejerio nueidavo automobiliai, komplektuoti varikliu «ГАЗ М-69».

          

          Tinkamas gavosi šis variklis visureigiui ar nelabai – šia tema yra daug skirtingų nuomonių. Kažkas jį laiko per silpnu, kažkas vertina. Kažkas jį iškart keičia, kažkas didžiuojasi. Viena aišku: ГАЗ-69 už šį variklį skolingas elegantiškai „Pobedai“. O kas būtų buvę, jei „tautų vadas“ būtų palaiminęs ГАЗ М-20 versiją su originaliu šešių cilindrų varikliu «ГАЗ-11»? Koks būtų gavęsis ГАЗ-69, ar būtų pelnęs tą „visaliaudinę“ meilę?

          Tačiau kiek klausimų nekiltų, istorijos neperrašysi. ГАЗ-11 pragyveno ilgą ir laimingą gyvenimą, ir su nedideliais pakeitimais buvo gaminamas iki 1992 metų.