Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacijos „Retromobile“ narys Ramūnas Kardelis, naujam gyvenimui prikėlinėja legendinį sovietinės armijos sunkvežimį GAZ AA (GAZ MM), liaudiškai vadintą tiesiog „polutarka“. Kaunietis 29 metų teisininkas automobilį įsigijo iš vieno pajūrio verslininko, kuriam buvo per sudėtinga restauruoti sunkvežimį.
Malonumas – svarbiau už kainą?
Kiek kainavo pirkinys R.Kardelis nutyli: “Čia keblus klausimas. Na, po restauravimo būsiu išleidęs tiek pinigų, kad galima nupirkti apynaujį ar net naują automobilį. Žinau, kad pomėgio kaina didelė, tačiau ir malonumas nemažas – kiekvienam savo”.
Be neseniai įsigytos “polutarkos”, R.Kardelio kolekcijoje dar keturi automobiliai: 1963 metų GAZ-69A, 1954 metų “Pobeda”, 1968 metų Volga „GAZ – 21”, 1968 metų ZAZ 965A bei keli motociklai.
Trys ketvirčiai amžiaus
“Šiemet sukanka 75 metai nuo šio legendinės sovietinės armijos sunkvežimio, vieno iš pagrindinio Antrojo pasaulinio karo darbinių arkliukų, vadinto „polutarka“ gamybos pradžios. Šiemet ir aš tikiuosi sutvarkyti sunkvežimį”, – apie simbolinį sutapimą pasakojo R.Kardelis.
1932 metų sausio 27 dieną, aidint šūksniams “ura” ir kaukiant gamyklos sirenai, nuo konvejerio nuriedėjo pirmasis automobilis – sunkvežimis NAZ-AA (Nižnij Novgorodo gamykla), vėliau, pakeitus miesto pavadinimą į Gorkio, pervadintas GAZ AA.
Šie sunkvežimiai pradėti rinkti pagal “Ford” brėžinius, Sovietų Sąjungai bei „Ford Motor Company“ 1929 metais pasirašius sutartį dėl techninės pagalbos organizuojant ir diegiant masinę automobilių gamybą. Iš pradžių sunkvežimiai buvo beveik identiškos “Ford” kopijos, ir tik vėliau rusų konstruktoriai patobulino bei priderino automobilio mazgus prie Rusijos sąlygų.
Restauruoja karinį modelį
“Mano restauruojama “polutarka” – karinis modelis. Sunkvežimis atitinka visas technines charakteristikas automobilių, kuriuos gamykla surinkinėjo iki 1944 metų”, – teigė senovinės technikos gerbėjas.
1943 metais GAZ automobilių gamykla buvo stipriai apgadinta po vokiečių aviacijos bombardavimų. Dėl metalo bei kitos įrangos stygiaus R.Kardelio mašina neturi priekinių stabdžių (nors stabdžių įrengimui viskas įrengta), automobilio kabina yra uždengiama brezentu, sparnai yra sujungti skardos lakštais, o ne štampuoti, kaip buvo anksčiau, atsidaro tik vienas galinis bortas.
Restauravimui būtinas detales vyras užsisako internetu iš Rusijos arba ieško Lietuvoje. Tačiau prieš pirkdamas kokią nors detalę visada atidžiai studijuoja literatūrą ir konsultuojasi su žmonėmis, kurie dar savo akimis buvo matę ar net vairavę “polutarkas”.
“Mašiną, padedant meistrui stengiuosi tvarkyti pats. Reikia ne tik restauruoti patį automobilį, bet ir prie jo surasti tinkamą aprangą, ginklus, krovinį, vėliavas bei šūkius”, – tikino sendaikčių turguose Lietuvoje ir užsienyje reikiamų daiktų ieškantis kolekcininkas.
Per renginius automobiliuose gulintys ginklų muliažai kartais patraukia teisėsaugininkų dėmesį. Tačiau kolekcininkas teigia, kad nei jis, nei jo kolegos nenori turėti jokių problemų, todėl patikrinus tikroviškai atrodančius ginklų muliažus viskas pasibaigia šypsena.
Benzinas iš Baltarusijos
Nors dar prieš karą šie automobiliai buvo techniškai pasenę, bet karo fronto sąlygomis tai išėjo į naudą – konstrukcijos, eksploatavimo paprastumas, automobilis važiuodavo net varomas prasto kuro, „užkalusį“ automobilio variklį galima buvo operatyviai perrinkti karo lauke.
Būtent tokios sunkvežimio savybės gelbsti R.Kardelį nuo tinkamo benzino trūkumo. Šiuolaikinis kuras – gadina senovinių automobilių variklius. Todėl kolekcininkai priversti ieškoti žemesnio oktaninio laipsnio benzino, kurį įsiveža iš Baltarusijos. Šioje šalyje dar gaminamas ne tik A 80, bet ir A 76 benzino.
“GAZ-AA sunkvežimio ratus suko 40 arklio galių variklis (esant 2600 aps/min.), vėliau galia padidinta iki 50 AG (esant 2800 aps/min.). Automobilyje montuojamas 4 cilindrų, 3285 cm3 tūrio variklis. Jis galėjo vežti pusantros tonos krovinių ir pasiekė maksimalų 70 kilometrų per valandą greitį. Kuro bako užtekdavo 215 km važiuojant plentu”, – senutėlės “polutarkos” galimybes vardijo R.Kardelis.
GAZ AA sudarė daugiau nei pusę Raudonosios armijos automobilių parko. Pagrindinė paskirtis – karių pervežimas. Specialių kėbulų, kaip dabartiniai sunkvežimiai jie neturėjo – krovinių platforma buvo aprūpinta keturiais nuimamais išilginiais suolais ant kurių galėjo sutilpti 16 žmonių. Apsaugai nuo blogo oro buvo naudojamas tentas. Prieš gabenant krovinius suolai buvo sukraunami ant platformos dugno. Su šiuo automobiliu buvo taip lengva važiuoti, jog vairuotojai praktiškai nenaudodavo pirmos bei trečios pavaros. Vos pradėjus važiuoti antra pavara, iš karto jungdavo ketvirtą.
Pusantros tonos
„Polutarkos” pavadinimas yra kilęs nuo maksimalaus krovinio svorio – pusantros tonos (rusiškai – poltony). Liaudyje šis pavadinimas taip prigijo, jog tik specialistai šią mašiną vadindavo tikruoju vardu – GAZ AA arba po 1938 metų gamintą modifikaciją GAZ MM.
1947 metais Gorkio automobilių gamykla „polutarkos“ gamybą nutraukė, gamyba iki pat pabaigos – 1949 (50) metų buvo perkelta į Uljanovsko automobilių gamyklą.
Į kelius išriedėjo apie milijoną šio modelio modifikacijų. Tačiau iki mūsų dienų jų išliko tik vienetai. Įtakos tam turėjo ir tai, jog sovietiniais laikais piliečiams nebuvo galima asmeniniam naudojimui turėti ne tik sunkvežimio, bet netgi pikapo.
Dėl to daug tokių automobilių buvo perdaromi į žemės ūkio paskirties techniką, automobilio agregatai naudoti kitose transporto priemonėse. Ypač daug tokių automobilių buvo perdirbta į antrines žaliavas, nes SSRS gamyklose bei auto transporto įmonėse galiojo metiniai antrinės žaliavos surinkimo planai, ir buvo nevalia jų neįvykdyti.
Lietuvoje – dar trys
“Be maniškės žinau tik tris “polutarkas” Lietuvoje. Dalis automobilių buvo savotiškai išsaugoti 1970-1980 metais atėjus madai juos statyti ant pjedestalų, kaip paminklus karo vairuotojams. Tokiu būdu pasaulyje keli šimtai automobilių buvo išsaugoti. Tačiau gaila, kad visuose šiuose paminkluose karo vairuotojams stovi beveik visos pokarinės „polutarkos“, – kalbėjo R.Kardelis.
Retą kolekcinį automobilį turintis vyras žada niekada neleisti jo išgabenti už Lietuvos ribų. „Esu savotiškas Lietuvos istorinio – kultūrinio paveldo patriotas“ – sakė R.Kardelis. “Polutarkos” taip pat nelaukia ir garažas. R.Kardelis stengiasi dalyvauti ne tik visuose senovinės technikos renginiuose, nepraleidžia progų į kelius išriedėti kolekciniais automobiliais bet ir aktyviai dalyvauja asociacijos „Retromobile“ veikloje.
Žmona nebepyksta
Paklaustas apie šeimos požiūrį į aistrą senovinei technikai, R.Kardelis ima juoktis, tačiau atsako rimtai – teko surasti būdą, kaip viską paaiškinti žmonai Laurai, kuri dabar nebepyksta, o noriai dalyvauja senovinės technikos renginiuose.
“Trimetis sūnus Kostas irgi domisi viskuo. Net žino kaip užvesti visų mano turimų automobilių variklius”, – šeimos ir senovinės technikos santykius aiškino R.Kardelis.
