Su tokiu kėbulu buvo pagamintas tik vienas automobilis …

Režisierius V.Turzanskis (emigravęs iš Rusijos dar 1919 m.) Vokietijoje sėkmingai dirbo kinematografijos srityje. Užsimenama, kad už nuopelnus kine jam kelis kartus buvo suteikta galimybė susitikti su reichkancleriu. Įdomu ir tai, kad Mercedes Benz 500K , šmėstelėjęs filme „Der Blaufuchs”, Viktorui atiteko iš pačio fiurerio rankų, nors jeigu tiksliau, tai iš po jo kojų…

Kas buvo šio  „MB 500K” roadsterio savininkas, šiandien nežinoma. Nors visai įmanoma, kad tai buvo ne savininkas, o savininkė! Puse lūpų buvo kalbama, jog tai Sara Leanderr – tuo metu buvusi A. Hitlerio meiluže. Manoma, kad fiureris būtent jai padovanojo šį „MB-500K”. Gali būti, kad tai tas pats roadsteris, kuris po trejetos metų pasirodė filme „Der Blaufuchs” kartu S. Leander …

Trofėjinė Vokietija.

….vėliau sekė masinis išvežimas. Iš Vokietijos į Tarybų Sąjungą, kaip karo trofėjus, rusai masiškai gabeno automobilius, motociklus ir kitą techniką. Kokie kariniai vadovai važinėjo Tarybų Sąjungos keliais su šiuo „MB-500K” nėra žinoma.
1960-ųjų  pabaigoje automobilis „išplaukė” Estijoje, Tartu mieste. Tuo metu šio „MB-500K” savininkas buvo vokiečių kilmės estas Briekel. Šis automobilis pas jį pateko iš tuometinio Leningrado. Briekel visą savo gyvenimą dirbo sunkvežimių ir autobusų vairuotoju, todėl techniką mėgo. Be minėto roadster’io jis dar turėjo ir „HORCH-830BL”. Tiesa, automobilius jis mėgo savaip – kaip vairuotojas. Pirmiausiai jis „MB” perdažė. Vietoje orginalios pilkai-žydros spalvos automobilis tapo raudonas, o norėdamas papuošti – sparnus nudažė juodai. Kad būtų patogiau su priekaba vežti malkas Briekel’is roadster’iui privirino „farkopą” ….

Būtent tokį apleistą MB-500K 1967 m. ir aptiko rygietis restauratorius Juris Telševskis (kolegų rate žinomas Džovanio vardu). Kai tik jis pamatė šį automobilį – neteko ramybės. Net aštuonerius metus jis įkalbinėjo šeimininką parduoti „MB-500K”, apsilankydavo pas Briekelį kartą per pusmetį, bet šeiminkas nesileisdavo į kalbas. Vieno tokio vizito metu senukas Briekelis nusileido ir numodamas ranka pasakė: „jis tavo – pirk”. Per dvi dienas Džovanis pardavė savo „JAGUAR SS100”, pasiskolino dar pinigų ir nusipirko šį „MB-500K”. Iki Rygos „Mercedes Benz” atvažiavo savo eiga. Šį automobilį Juris T. restauravo beveik metus. Jam teko pačiam šlifuoti švaistiklinius kakliukus, nes variklis „užkalė” prie pat Rygos. Jis rado ir nusipirko originalius žibintus, ant bugelio sumontavo ikikarinius ženklus, o vidurį puošė prieškarinės Latvijos Autoklubo rombas. Automobilį perdažė ryškiai raudona spalva. Juris skubėjo sutvarkyti „MB-500K” pirmąjam Rygos senovinių automobilių paradui, kuris įvyko 1975 m. bet visko nesuspėjo: sėdynes teko siūti paskutinę naktį prieš pat sąskrydį, ratų gaubtų taip ir nespėjo rasti. Tačiau automobilis išvažiavęs į paradą pirmą kartą ir be visos tos kosmetikos atrodė nepakartojamai, – taikliai šį automobilį įvardino maskvietis Artur Lieštin, besiverčiantis senoviniais automobiliais. Jis ir tapo nauju šio vienetinio „MB-500K” savininku .

Juris Telševskis su žmona Rygos sąskrydyje

„Kada aš nusipirkau šį MB-500K iškart supratau, kad aš būsiu lyg balne” – prisimena tas dienas Džovanis. Tokio roadsterio niekas neturėjo, ir kitiems beliko tik pavydėti šio MB-500K.

Jo gyvenime buvo daug unikalių automobilių, nes jo pajamos jam leido tai daryti – Juris tada dirbo barmenu viename Rygos restoranų. Pinigų jis visada turėjo pakankamai, bet kokių gėrimų jis galėjo gauti bet kuriuo dienos ar nakties metu … ir turėjo daug draugų …  „Su automobiliais mes važinėdavome po senąją Rygą skersai ir išilgai, taip pat visu pajūriu, nes tuo metu nebuvo nei sienų nei muitinių. Paprasčiausiai palikdavome nakčiai automobilius su atvirais stogais gatvėje. Netgi salone palikdavome daiktus … ne tik nenusukinėdavo emblemų – aplamai nieko neimdavo …”,- prisimena J.Telševskis. Tuo metu jis nei kiek nesigailėjo padaręs šį sandėrį: „MB-500K buvo kažkoks „traktorinis” važiavimui sunkus automobilis, o jam norėjosi kažko lengvo ir greito. Ir tik vėliau, kada pamatė atvirukus su kadrais iš filmo, Juris galų gale suprato, kokį jis automobilį pametė….

Artūras Lieštin’as „Mercedes Benz 500K” atvarė į Maskvą. Su juo truputėli pasivažinėjo, šiek tiek sukomplektavo ir pradėjo ieškoti pirkėjo. Automobilio per daug nereklamavo ir todėl, kada vieną 1976 metų rugpjūčio mėnesio dieną nutarė nuvažiuoti į senovinių automobilių klubo (CAMC) susirinkimą, roadster’į pastatė savo draugo Aleksandro Lomakovo garaže Chlebozavodsko „perieulke”, o su Aleksandru nuvažiavo į klubą, kuris tada bazavosi Leningradskij prospekte. O kada sugrįžo pasiimti automobilio iš garažo, tai aptiko, kad spynos nupjautos, o „Mercedes Benz 500K” garaže nėra. Draugai labai susipyko, nes A.Lieštin’as įtarė, kad apie tai draugas užrodė vagims. Į miliciją savininkas nesikreipė, nes gyveno pusiau pogrindinį gyvenimą ir nenorėjo be reikalo „šviestis”. Kas nuvarė šį automobilį, ir kur jį nuvarė – iki šiol nėra žinoma.
Senimas kalba apie kažkokią mistišką žydų šeimą, kuri emigruodama į Izraelį su visa savo manta išsivežė ir šį automobilį. Tuo metu į Izraelį važiuodavo ne tiesiai, o per kurią nors tarpinę šalį. Lygtais iš pradžių roadster’is atsidūrė Romoje, o vėliau JAV.
Pagal kitą versiją: „tą pačią dieną pakrovė į „furą” ir šis „MB 500K” sugrįžo atgal į Pabaltijį. Paskutinė versija yra įtikinamesnė, nes A.Lieštin‘as viduryje 80-ų vyko kelis kartus į Rygą, kad atiduoti dokumentus nuo „MB-500K” ir gauti savo rankpinigius.
Pačioje Latvijoje yra pasakojama kur kas įdomesnė istorija apie šio roadster’io dingimą iš Maskvos: vienu žodžiu 1976 m. buvo dar gyvas režisierius Viktor Truzanskij ir galėjo laisvai nufilmuoti dar vieną filmą su tuo pačiu „Mercedes Benz 500K”. Ši versija nepretenduoja į tikrą tiesą, bet ji labiausiai panaši. Jos naudai kalba ir tas avantiūrinio-romantinio herojaus būdas, kokiu jaunystėje buvo jau pažįstamas Džovanis.
Rygoje mažai kas tiki apie keitimą „MB-500K” į „BMW 327” – per daug nelygus barteris.
Dar viena istorija išgirsta Rygoje apie šių automobilių keitimą: A.Lieštin’as žadėjo ne vieną „BMW 327”, o du, ir priemoką dar virš penkių tūkstančių rublių,- už tokią sumą galima tada buvo nusipirkti butą Rygoje. Iš viso šio Džovanis gavo tik vieną „BMW 327” ir tą pačią „sudrožtą”, kurią ilgai teko restauruoti. O antro „BMW327” ir pinigų A.Lieštin’as atiduoti ir nesiruošė. Todėl įžeistas „geležinių žirgų” riteris nutarė atsiimti savo automobilį ir taip atstatyti teisybę. Nors tie, kurie pažinojo A.Lieštin‘ą tvirtina, kad jis taip pasielgti negalėjo, taip, kad vagystės motyvai yra kiti.
Dar viena versija: atseit Džovanis atvažiavo į  Maskvą ir kol A.Lieštin’as buvo susirinkime CAMC’e, jis nupiovė spynas, sėdo už vairo ir išvyko į Rygą. Tiesioginėje autostradoje galima buvo įjungti kompresorių ir Džovanis dar iki nakties buvo Rygoje. Ir tą pačią naktį patikimai paslėpė. Ir tik „perestroikos” metais Džovanis galėjo atsikratyti savo svarbiausios gyvenimo paslapties – parduodant automobilį garsiam latvių restauratoriui Olger’tui Orleans’ui – jam tikriausiai Artur ir vežė dokumentus.
Ir tai visos istorijos, girdėtos iš senbuvių Latvijoje, Rygoje, bet jos visos apgaubtos apkalbomis ir legendomis. Ir tik 1988 m. „penkišimtasis” iškilo Amerikoje. Ten jį restauravo amerikiečių  restauratorius Maikl Fennel, po trejų metų 1991 m. „MB-500K” jau dalyvavo elegancijos konkurse Pebble Beach. JAV šis automobilis tapo daugelio renginių žvaigžde. 1999 m. jis gavo pirmą prizą CCCA Grand Classic, tais pačiais metais tapo „Geriausias savo klasėje” elegancijos konkurse Jacht klube Lakewood, o 2000 m. pripažintas pats elegantiškiausias automobilis „Amelia Island Concours”. 2002 m. apdovanojimai pasipylė kaip iš gausybės rago: Pirmas prizas  „May Grand Classic”, žiūrovų simpatijų prizas „CCCA Grand Experience”, pirmas prizas tarp lyderių „Grand Classic” ir „Labiausiai pasisekęs Mercedes Benz” konkurse  Meadow Brook Hall …
2005 m. šis automobilis buvo šmėstelėjęs biuro „Blackhawk Collection” internetiniame puslapyje ir vėl dingo pakeisdamas savininką. Susitarimo suma nėra skelbiama, bet kolekciniai automobiliai tokios klasės aukciono kainoraštyje turi dviejų-trijų milijonų kainą…

Nuotraukos jau Amerikoje

Jau senai mirė Briekkel’is, likus kelioms dienoms iki naujojo tūkstantmečio anapilin iškeliavo Artur Lieštin. „MB-500K” buvo jo paskutinis antikvarinis automobilis – daugiau senovine technika Artūr’as neužsiminėjo. Jis nusipirko jachtą ir užsiėmė senų vokiškų radijo aparatų supirkinėjimu. Jis taip ir neišvyko į Pažadėtąją žemę gyventi ir iki savo gyvenimo pabaigos gyveno mažame savo butelyje Tusino mikrorajone. Neužilgo iki savo mirties jis surinko visų savo automobilių nuotraukas ir padarė koliažą, kurio centre patalpino užrašą su savo nuotrauka „Artur Liestin pridėjo savo ranką”.
Prisimena savo „raudonąjį MB“ ir Džovanis, iki jo keitęs visus savo turėtus. Tačiau šiandien jis nieko jau neturi – tik vienus prisiminimus, kuriuos vakarais palieka ant popieriaus lapo. Iš tų lapų su prisiminimais turi gautis knyga apie Jurio Telševskio gyvenimą ir jo automobilius. „Aš turėjau keletą kompresorinių MB, bet „raudonas” buvo geriausias.“

Statyti tašką šio „Mercedes Benz 500K” istorijoje dar anksti. J.Telševskis pamatęs šiuolaikines nuotraukas aukciono kataloge, …. savo roadster’io neatpažįsta. Apie tai, kad JAV esantis „MB 500K” yra ne orginalas, o tik gera replika, kalba ir kiti žmonės, kurie prisimena kai šis roadster’is buvo Džovanio, ir kai buvo A.Lieštin’o… Reiškias jis vėl dingo iš oldtaimeristų horizonto, kad vėl netikėtai „iškiltų” …..