Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodžiui “ralis“ nurodyta viena vienintelė šio žodžio reikšmė – daugiadienės automobilių lenktynės. Kita prasme pas mus iš Vakarų Europos atkeliavęs ir sulietuvintas „rallye“ nevartojamas. O kur ir kada jis pirmą kartą buvo pavartotas sąryšyje su kitu žodžiu – „automobile“? Nesuklysite, spėdami kad tai atsitiko Prancūzijoje – juk pirmaisiais automobilio gyvavimo dešimtmečiais kaip tik ši nacija padarė daugiausia, populiarindama naują transporto priemonę. Na, o metai taip pat aiškūs – 1911-ji. Sunkiausias ir seniausias Europoje – taip jau keli dešimtmečiai vadinamas Monte Karlo ralis (Monte Carlo rallye).

O kaip viskas prasidėjo? Ralio organizatoriai – „Monako dviračių ir automobilių sporto“ klubas – 1910 m. lapkričio mėnesį žurnale „Motor“ paskelbė naujo tipo automobilių varžybų – Monte Karlo ralio nuostatus. Į Monte Karlo automobiliai turėjo suvažiuoti iš Peterburgo, Berlyno, Romos, Amsterdamo, Briuselio, Paryžiaus, Ženevos ir Lisabonos. Organizatorių tikslas buvo ne išaiškinti greičiausią automobilį, bet įvertinti to meto automobilių patikimumą, komfortą, galimybes nuvažiuoti didelį atstumą su keleiviais. Todėl varžybose buvo numatyta vertinti automobilių vidutinį greitį trasoje, nuvažiuotų kilometrų bei kartu važiavusių keleivių ar mechanikų skaičių, jų važiavimo patogumą, bagažo išdėstymą, automobilio išvaizdą, variklio ir kėbulo būseną po varžybų ir kt.

Pirmąjį ralį, įvykusį 1911 metų sausio 21-29 dienomis iš 20 startavusių ekipažų (užsiregistravę buvo 23) finišą pasiekė 18. Nugalėjo prancūzas Henris Rougier, važiavęs dideliu limuzinu „Turcat-Mery“ su daug bendrakeleivių. Jo vidutinis greitis nelengvoje trasoje iš Paryžiaus buvo 30 km/h.

Antrajame Monte Karlo ralyje jau dalyvavo 65 automobiliai. Ilgiausiu etapu – iš Peterburgo į Monte Karlo (3267 km) išvyko tik vienas automobilis. Daugiausia dalyvių – net 22 startavo iš Paryžiaus. Išvykimo iš įvairių miestų laikas buvo apskaičiuotas taip, kad visi dalyviai, važiuodami 25 km/h vidutiniu greičiu, galėtų vienu metu atvykti į Monte Karlo. Finišą pasiekė 54 automobiliai. Vieną iš jų vairavo moteris – ponia Kabjė. Ji viena, be mechaniko ir be keleivių, su nediduku dviejų cilindrų „Lion-Pežo“ atvyko iš Paryžiaus. Nors naktimis paryžietė ilsėjosi, vidutinis jos vairuojamo automobilio greitis buvo didelis – 32 km/h. Taigi, Kabjė įrodė, kad moterys gali būti ne tiktai keleivės.

Kita sensacija tapo iš Peterburgo važiavusių Andrejaus Nagelio ir jo bičiulio V.Michailovo žygis. Rygoje pagamintu dviviečiu sportinio tipo „Ruso-Baltu“ jie pirmieji iš visų dalyvių pasiekė finišą, per šešias paras įveikę ilgą ir žiemos metu iš tiesų labai sunkią trasą. Varžyboms A. Nagelis kruopščiai ruošėsi, pats sumanė ir automobilyje įsirengė nuo vėjo ir sniego šiek tiek apsaugantį priekinį stiklą ir primenantį palapinę brezentinį stogelį. Visą trasą už vairo sėdėjo A.Nagelis. Sustojimai poilsiui buvo trumpi, ilgiausias – dviejų valandų. Atsitikdavo, kad, nuo šalčio sustingus variklio ir kitų mechanizmų tepalui, toliau važiuoti būdavo labai sunku. Bet blogiausia lenktynininkų laukė finiše –padėję sportininkams ištverti kelionės sunkumus, nestandartinis priekinis stiklas ir brezentinis stogelis, žiuri nuomone, „sugadino“ automobilio išvaizdą, todėl Rusijos ekipažui nepriskyrė taškų už išvaizdą, ir faktiniai varžybų lyderiai teužėmė devintą vietą.

Pirmojo ralio nugalėtojui H.Rougier iš viso nepasisekė – pervažiavus Lioną, kelią jam pastojo minia žioplių, susirinkusių pažiūrėti pakliuvusio į avariją kito automobilio. Neprisiprašęs praleisti, jis pasuko į šoninį prastoką kelią… ir atvyko į laiko kontrolės punktą Avinjone 10 minučių po jo uždarymo. Varžybos buvo plačiai komentuojamos spaudoje, jų rengėjai susilaukė daug priekaištų dėl organizacinių nesklandumų ir akivaizdaus nuostatų netobulumo.

Trečiasis Monte Karlo ralis įvyko po 12 metų. Jį anksčiau suorganizuoti trukdė Pirmasis pasaulinis karas, o po jo – ekonominiai sunkumai, politiniai neramumai Europos šalyse.

Buvo iš esmės pakeisti varžybų nuostatai, numatyta 90 km važiavimo kalnų keliais rungtis trasoje pasiektu vidutiniu greičiu. Tačiau tas sumanymas nuėjo perniek, nes prancūzų policija uždraudė viršyti 30 km/h greitį. Iš 30 startavusių ralio dalyvių varžybų nebaigė tik vienas. Įdomu tai, kad šį kartą buvo važiuota ne tik automobiliais, bet ir motociklais.

Sekantis, ketvirtasis, Monte Karlo ralis pirmą kartą „išėjo už Europos ribų“ – vienu iš pradinių punktų organizatoriai numatė Tuniso miestą. Absoliučioje įskaitoje iš Tuniso startavę automobiliai užėmė pirmąsias keturias vietas. Buvo viršytas Peterburgo rekordas – trasos ilgis, važiuojant tiesioginiu keliu, buvo 3566 km, o per Kasablanką – net 4467 km.

Iš 47 startavusių ralį baigė 32 automobiliai. Į Monte Karlo, dar prieš atidarant laiko kontrolės punktą, automobiliu „Lancia“ atvyko moteris – ponia Mertens su savo vyru. Beje, vyras irgi pasirodė besąs geras vairuotojas – jis laimėjo kilimo į kalną rungtį. Sekančią dieną žmona laimėjo reguliaraus važiavimo rungtį, bet pirmoji vieta atiteko F.Repusot, vežusiam savo didžiuliame „Renault 40 CV“ net penkis keleivius. Jei ponia Mertens būtų vežusi du keleivius, pirmą kartą Monte Karlo ralį būtų laimėjusi moteris.

Ralio organizatoriams sukomplikavus varžybų nuostatus, – pradėta vertinti automobilių masę, riboti keleivių skaičių ir pan., – penktajame Monte Karlo ralyje startavo tik 34, finišavo – 23 ekipažai. Lenktynininkai rinkosi net aštuoniolikoje starto punktų. Nugalėjo pastorius iš Škotijos V.Brusas, važiavęs sportiniu automobiliu „AC“. Pasibaigus raliui, jo organizatoriai pirmą kartą pakvietė visus dalyvius į banketą. Ilgainiui šis banketas tapo tradiciniu ir dabar vadinamas „baliumi pas kunigaikštį“, nors Monako valdytojas ne visuomet jame dalyvauja.

1927 m. į ralį išsiruošė 62, o baigė – 45 ekipažai. Lenktynių nebaigė startavusieji iš Gibraltaro – juos Pirėnų kalnuose užklupo pūga. Nugalėjo ekipažas Lefebre-Despeo, važiavęs prancūzišku „Amilcar“. Pirmą kartą buvo įteikta „Damų taurė“ – ją gavo pastoriaus Bruso žmona.

Ralio organizatoriai visą laiką ieškojo optimaliausių būdų įskaitiniams taškams skaičiuoti. Tačiau palyginti visų – ir didelių, ir mažų – automobilių galimybes yra sunku, todėl net ir dabartinė Monte Karlo ralio varžybų vertinimo sistema nėra tobula, nors ir naudojamasi daugybe koeficientų, o automobiliai suskirstyti į grupes, klases bei kategorijas.

Lietuviškoji Monte Karlo lenktynių pusė

Skaitytojui gali pasirodyti keista, kaip galima vertinti „nuvažiuotus kilometrus“? Juk ralis tam ir ralis, kad nuvažiuotum konkrečią atkartą kaip galima greičiau. Šiuo atveju į pagalbą pasitelkiame 1934 bei 1935 metais Monte Karlo lenktynėse dalyvavusio lietuvio karo lakūno bei lenktynininko Prano Hiksos, beje 1931 bei 1932 metais pirmųjų automobilių lenktynių „Aplink Lietuvą“ nugalėtojo, prisiminimus knygoje „Gyvenimas kaip skrydis“. Šiame ralyje nebuvo vienos konkrečios starto linijos visiems dalyviams. Dalyviai turėjo teisę pasirinkti iš kurio miesto pageidauja startuoti. Tačiau visi jie privalo atvykti į Monte Karlo nustatytais terminais. Kiekvienas pasirinktas miestas numato skirtingus taškus galutinėje rikiuotėje. Reikia pažymėti, jog miestai taip pat skirtingai nutolę nuo finišo. Tokiu būdu pavyzdžiui 1934 metais 1000 taškų buvo skiriama dalyviui, sėkmingai pasiekusiam finišą iš Atėnų, 925 taškai išvykus iš Bukarešto, 910 taškai išvykus iš Talino, tiek pat taškų išvykus iš Umea miesto Švedijoje, ar Stavangerio Norvegijoje, iš visų kitų likusių miestų tokių kaip Varšuva, Londonas, Palermas, Lvovas, Amsterdamas, Oslas, Madridas, Lisabona ir kt. – 850 taškų. Iš P.Hiksos atsiminimų: „Dalyviai, startavę Atėnuose ir iki tol nelaimėję jokių prizų, šį kartą užėmė pirmąsias 15 vietų.“

Startavusiems iš Talino 1934 metais, tame tarpe ir P.Hiksai, buvo numatyti tokie tarpiniai registravimosi laikai (startas Taline, sausio 20 dieną 10 val. 41 min.:

1934 metais P.Hiksa už figūrinį važiavimą gavo 8,81 tašką ir bendroje įskaitoje turėjo 918,81 taškų (910 taškų išvykus iš Talino, plius figūrinis važiavimas). Iš 18 Talino startavusių automobilių, P.Hiksa užėmė 5 vietą.

2017 metais „Rallye Monte-Carlo Historique“, vykstančiame nuo 1998 metų, Lietuvai atstovauja Karolis Raišys ir Vytautas Černiauskas iš komandos „Flameris Racing“ su 1965 metų gamybos „MGB Roadster“.

Monte Karlo ralio istorijoje lietuviai dalyvavo 4 kartus. Pirmą kartą 1931 metais Klemensas Martinkus ir Jonas Pyragius. Galutinėje įskaitoje jie užėmė 30 vietą iš visų ralyje dalyvavusių ekipažų. Tai pats geriausias lietuvių rezultatas per visą dalyvavimo ralyje istoriją. 1931 metais lenktynėse važiavo 107 ekipažai, finišavo 62.

Antrą kartą lietuviai Monte Karlo ralyje dalyvavo 1934-aisiais. Lenktynėse su automobiliu „Essex Terraplane“ dalyvavo Pranas Hiksa su žmona Irena, jų draugas inžinierius Jonas Gromadskis bei Česlovas Burba. Jie užėmė 37 vietą iš 144 startavusių ekipažų.

1935 metų Monte Karlo ralyje P.Hiksa dalyvavo su Vaclovu Jagminu bei jo žmona. Užimta 67 vieta (startavo 149 ekipažai, finišą pasiekė 103).

Paskutinį kartą lietuviai Monte Karlo ralyje dalyvavo 1937-aisiais su „Ford Eifel“. Dalyviai Č.Burba ir V.Šulcas užėmė 72 vietą iš 81 dalyvavusio.

Medžiaga: L.Suslavičiaus bei asoc. „Retromobile”