V8 – iš rytų…
Pamačius 8 cilindrų „V“ formos variklį, apie ką pirmiausiai pagalvojate? Taip, teisingai – tipinis amerikietis. Amerikietišką automobilį ne su V8 formos varikliu mažai kas įsivaizduoja.
V8 tai galios, jėgos ir žinoma amerikietiškumo simbolis.
O štai, jei kas paklaustų apie V8 formos variklį tarybinėje technikoje? Natūralu, jog absoliuti dauguma atsakytų, jog tokių nebuvo, kiek gudresni nurodytų į sunkvežimius, o dar gudresni prisimintų ypač retas ir faktiškai plačiajai visuomenei neprieinamas lengvąsias aukščiausių valdžios organų transporto priemones.
Taip jau istoriškai susiklostė, jog amerikietiška rinkos ekonominių santykių santvarka veržėsi į priekį ir žinoma kiekvienas norėjo pirmauti, būti galingiausiu, greičiausiu. Viso to nebuvo planinėje ekonomikoje, pagrįstoje absurdiškoje vienodumo visuomenėje. O jei jau visuomenė vienoda ir vartoja tai kas nuleidžiama, tai kam jai reikia išskirtinumo? Galios? Pirmavimo? Tokiai visuomenei užteks elementaraus 4 cilindrų variklio, juk su juo puikiai gali nusigauti iš taško A į tašką B. Tokį variklį pigiau pagaminti, pigiau eksploatuoti.
Tarybiniais laikais V8 varikliai pradėti įsisavinti po karo, kuomet tapo akivaizdu, jog kiek didesnės nei eilinės transporto priemonės reikalauja galingesnių vidaus degimo variklių. Tų „neeilinių“ transporto priemonių nebuvo tiek daug, jog reikėtų kardinaliai keisti gamybos kursą ir masiškai pereiti nuo ekonominių 4 cilindrų variklių gamybos į dvigubai didesnius.
Valdžios atstovų tiek prieš karą, karo bei pirmaisiais pokario metais naudotos transporto priemonės tokios kaip ZIS 101, ZIS 110 taip pat turėjo 8 cilindrų variklius, tačiau eilėje, ne V formos.
Bėgant metams bei senstant ZIS 110 modeliui, 1958 metais suprojektuojamas jo sekėjas ZIL 111. Pasaulinės tendencijos jau prieš 10 metų aiškiai sakė – 8 cilindrai eilėje jau istorija.
Ši „naujovė“ pasiekė tarybinės technikos konstruktorius, gal kiek tiksliau pasakyti – kopijuotojus-derintojus ir naujajame valdžios kreiseryje pradėti montuoti 5969 cm3, 200 arklio galių V8 formos varikliai. Lygiagrečiai ZIL (pradžioje „Zavod imeni Lenina“, vėliau „Zavod imeni Lichačiova“) gamyklai V8 formos variklius bandė bei tuo pačiu metu – 1958-1959 metais pradėjo sėkmingai naudoti Gorkio automobilių gamykla savo produkcijoje GAZ 13, dar kitaip žinoma kaip „Čaika“.
Tiek gamyklos ZIL, tiek GAZ, vėliau gaminti partinei vadovybei skirti automobiliai buvo montuojami išskirtinai su V8 tipo benzininiais varikliais. ZIL gamykla gamybą tęsė nenuilstamai, po 111 modelio (1958-1962) sekė ZIL 114 (1967-1971), ZIL 117 (1971-1977), ZIL 4104 (1978-1983), ZIL 41045 (1983-1985), ZIL 41047 (1986-2008).
Na, o plačiosios visuomenės masės, naudojusios ZAZ, VAZ, Moskvich, GAZ ir pan. turėjo ir toliau tenkintis 4 cilindrų eilėje varikliais.
Tikslumo dėlei reikia pripažinti, jog tarybiniais laikais V8 taip pat buvo montuojamos į „eilinius“ lengvuosius automobilius. Tačiau ne tam, kad būtų patenkinti gyventojų poreikiai, o tam, kad būtų lengviau sugauti tokius gyventojus, kurie įsigudrindavo eilinius variklius patobulinti ir juos padaryti kiek greitesniais, kad būtų galima sekti šnipus ir kitus tarybinę santvarką ketinančius sugriauti elementus.
Patys pirmieji V8 tipo varikliai buvo montuojami dar prieš karą, į pirmuosius GAZ M1, skirtus specialiosioms tarnyboms. Sovietai nieko naujo nesugalvojo, kaip paprasčiausiai variklį paimti iš Ford Model 18 (tas pats Ford B, tik su 8 cilindrais: „1“ – serijos numeris, „8“ – cilindrų skaičius) ir įmontuoti į GAZ M1 pagal Ford B pavyzdį. Toks automobilis gavo indeksą GAZ M1-V8 (3,9 litrai, 95 AG, maksimalus greitis 130-150 km/h).
Po karo atėjo eilė 6 cilindrams eilėje ir jie buvo montuojami į GAZ M20 („Pobeda“, apie tai informaciją rasite žurnale „Retromanai“ Nr.2 „Greituolė Pobeda“). V8 varikliai prisiminti tik pradėjus gaminti GAZ 21 modelius.
V8 buvo montuojami į rodos eilinius automobilius GAZ 21, GAZ 24. Tačiau tai daryta ypač mažais kiekiais ir žinoma slapta. V8 variklis sumontuotas GAZ 21 Volgoje pakeisdavo automobilio indeksą į GAZ 23 (5526 cm3, 195 AG, maksimalus greitis 160 km/h).
Tačiau neužtekdavo „įmontuoti“ vien tik galingesnį variklį, atitinkamai reikėjo stiprinti važiuoklę, stabdžių sistemą, pavarų mechanizmus. Šiuo atveju mechaninė pavarų dėžė nebuvo pati tinkamiausia, todėl buvo pakeista į automatinę. „Patobulinimų“ pasėkoje išaugdavo ne tik automobilio greitis, tačiau ir svoris. Visą tai reikėjo įvertinti, apskaičiuoti. Automobilis masine gamyba nepasižymėjo (nuo 1960 iki 1970 m.), jų pagaminta kiek daugiau nei 600 vienetų (pagal kitus duomenis – 603 vnt.).
Senstant GAZ 21 modeliui bei sukūrus naujadarą – GAZ 24, natūralu, jog specialiųjų tarnybų, tokių kaip KGB, MVD ir pan. atstovai užsiprašė egzempliorių sau. Jiems buvo sukurtas automobilis taip pat su V8 varikliu. Automobilis gavo indeksą GAZ 2424. Oficialiai tokie automobiliai buvo vadinami – eskortavimo, palydos, neoficialiai – gaudytoja (rus. догонялка).
Tiek GAZ 23, tiek GAZ 2424 išoriškai nesiskirdavo, tik ypač įgudęs specialistas galėdavo jas atskirti. Tai buvo daroma specialiai, nes automobilių paskirtis – gaudyti to nesitikinčius pažeidėjus.
Nežinia ar deja, ar ne, tačiau tuom V8 variklių istorija lengvuosiuose automobiliuose tarybinėje santvarkoje ir baigiasi.
Akivaizdu, jog nežiūrint permainų, V8 ir toliau išliks amerikietiškumo simboliu.
ZIL 111 duomenys:
Variklis – „V“ formos, 8 cilindrų, 16 vožtuvų, benzinas, karbiuratorius K-85, 5969 cm3, 200 AG, 147 kW, sukimo monetas 442 Nm prie 2200 a/m
Maksimalus greitis 170 km/h, įsibėgėjimas iki 100 per 23 sekundes
Kuro sąnaudos – 29 litrai 100 km
Cilindrų darbo eiliškumas: 1-5-4-2-6-3-7-8
Benzinas: AИ-93