VW Typ 166 „Schwimmwagen”
II pasaulinio karo metais pasirodęs VW Typ 128/166 „Schwimmwagen” savo dizainu daugelio nenustebino, nes tai karo pramonės kūdikis. O kaip žinia, visa, kas skirta karo reikmėms – su dizainu ir kitomis komforto savybėmis neturi nieko bendro. Tai tikrai ne pats gražiausias automobilis, nors – dėl skonio nesiginčijama. Šis automobilis buvo naudojamas praktiškai visuose II pasaulinio karo frontuose, tiek vakaruose, tiek pietuose, tiek rytuose.
Pradžioje, 1940 m. spalio mėnesį buvo sukurtas VW Typ 128 Schwimmwage (plaukiojantis automobilis) modelis, jo dizaino autorius Erwin’as Komanda, o konstruktorius – Ferdinand’as Porsche.
Naujajam projektui buvo panaudotas ką tik pradėto gaminti „Folksvageno” variklis bei tiltai. VW Typ 128 30 nulinės serijos automobilių buvo išbandyti ir neblogai save užrekomendavo. Vokiečių vermachto atstovai išsakė pastabas, ir 1941 metais prasidėjo „VW Typ 166″ projektavimas. Jei „128″ buvo skirtas inžineriniams padaliniams, tai „166-asis” – motorizuotiems šauliams, kaip lengvasis visureigis.
Jau 1941 metų rugpjūtyje prasidėjo naujo automobilio išbandymai. Išbandymams sėkmingai pasibaigus, prasidėjo serijinė gamyba. Kėbulus- „vonias” gamino firma „Ambi-Budd” Berlyne, tuo metu žymiausias metalinių kėbulų gamintojas Vokietijoje.
Iki 1942 metų pabaigos buvo pagaminta 511 „VW 166”. Iš esmės jo konstrukcija buvo analogiška „128-jam”, tačiau jis buvo kompaktiškesnis ir lengvesnis: gabaritai 3800x1450x1615 mm, bazė – 2000 mm, provėža 1220 mm priekyje ir 1230 mm užpakalyje, svoris – 900 kg. Šis nedidukas automobilis talpino 4 karius su visa ginkluote ir sugebėjo juos vežti visur ten, kur pravažiuodavo vikšrinė technika! Ir tai su silpnu 4 cilindrų oru aušinamu opoziciniu 1131 cm³ darbinio tūrio galingumo varikliu, viso 25 AJ! Palyginimui – amerikiečių Willys MB turėjo 60 AJ, o tarybinis GAZ-67 – 54 AJ galingumo variklius, tačiau pravažumu jie „Folksvagenų” nepralenkė, tik sugebėjo papildomai vilkti pabūklus.
Kėbulas – „vonia“ iš štampuotų plieninių detalių buvo suvirintas hermetiškai, turėjo išilginius ir skersinius sutvirtinimus, be to neturėjo durelių, tad buvo gana standus.
Prie jo buvo pritvirtinti varantys tiltai su standartine „folksvagenų” pakaba (priekyje – skersiniai torsionai ir išilginės svirtys, užpakalyje – svyruojantys pusašiai su išilginėmis svirtimis ir skersiniais torsionais). Prie variklio buvo 5 laipsnių pavarų dėžė su 4 „normaliomis” pavaromis ir penktąja „šliaužiančiąja”. Didžiausias greitis 4 pavara – 90 km/h, „šliaužiančiąja” – 3 km/h. Pravažumui padidinti pagrindinėse pavarose buvo sumontuoti savaime užsiblokuojantys diferencialai, o ratų stebulėse – reduktoriai, padidinę automobilio klirensą. VW Typ 166 varė užpakaliniai ratai, esant poreikiui buvo galimybė įjungti priekinį tiltą, varomą nuo pavarų dėžės ateinančiu kardanu. Pravažumą didino ir plačios žemo slėgio 200-12 dydžio padangos.
Vandenyje automobilis tapdavo amfibija ir judėjo užpakalyje įrengto atlenkiamo trimenčio sraigto pagalba.
Jis buvo varomas grandinine pavara nuo alkūninio veleno galo, kuris kyšojo iš korpuso! Du irklai padėdavo pasiekti krantą, jei sugesdavo variklis, o vairuojama buvo pasukant priekinius ratus. Greitis vandenyje – 12 km/h, sunaudojant nuo 7 iki 10 litrų benzino valandai. Beje degalų atsarga dviejuose bakuose – 50 litrų. Jų važiuojant sausuma užtekdavo 520 kilometrų.
Iki 1944 metų vidurio Volfsburge buvo pagaminta 14276 „Švimvagenai”, po to gamybą teko nutraukti – bombardavimai sugriovė „Ambi-Budd” cechus, apgadinta buvo ir gamykla Volfsburge.
Spėjama, kad šiandien pasaulyje yra išlikę apie 200 „VW Typ 166″. Dalis jų stovi muziejuose, dauguma pas kolekcionierius, kitus šių automobilių mylėtojus. Keletą kartų metuose jie susirenka kur nors prie upės į sąskrydžius. Vienas iš žinomesnių sąskrydžių vyksta Austrijoje netoli Passau. Čia susirenka 30-40 ekipažų iš visos Europos, pabendrauti ir, aišku, paplaukyti, pasivažinėti tokiais keliais (tiksliau bekele), kuriems jis ir buvo kuriamas, panašiai, kaip renginys Retromobile 4×4.
Mums nėra žinomas nei vienas toks automobilis Lietuvoje, tačiau kolegos latviai tokį turi. 2006 metų vasarą jį teko „čiupinėti“ Rygoje.
Straipsnis parengtas taip pat pasinaudojant wikipedia bei Liucijaus Suslavičiaus archyvine medžiaga (www.liucijus.lt)
