mokslinė praktinė konferencija
„Senovinė technika kaip kilnojamoji kultūros vertybė.
Apsauga, teisinis reglamentavimas teisinės bazės kūrimo perspektyvos Lietuvoje“
2008 m. balandžio 19d.
Vytauto Didžiojo universiteto mažoji salė (Daukanto g. 28, Kaunas)
Kaune vykusioje konferencijoje bandyta surasti atsakymą į klausimą “ką laikyti istorine transporto priemone“
Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacija „Retromobile“ kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Teisės institutu balandžio 19 dieną visus senovinės technikos gerbėjus, specialistus, mokslininkus sukvietė į konferenciją „Senovinė technika kaip kilnojamoji kultūros vertybė. Apsauga, teisinis reglamentavimas, teisinės bazės kūrimo perspektyvos Lietuvoje“.
Tokio pobūdžio renginys buvo organizuojamas pirmą kartą Lietuvos automobilizmo istorijoje.
Konferencijoje be organizatorių taip pat dalyvavo ir LR Kultūros ministerijos atstovas – vyr.specialistas R.Senapėdis, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių transporto katedros doc.dr. V.Sadauskas, VĮ Regitra vadovas R.Oleka, automobilizmo istorijos žinovai, įvairių muziejų atstovai, Lietuvoje veikiančių istorinių transporto priemonių klubų atstovai ir kt.
Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos vyr.specialistas Romanas Senapėdis supažindino su šiuo metu galiojančiais teisės aktais, kurie susiję su kilnojamosiomis kultūros vertybėmis. Deja, tenka tik apgailestauti, kad šiuo metu Lietuvoje esančiame Kilnojamųjų kultūros vertybių registre nėra nei vienos istorinės transporto priemonės. R.Senapėdis paminėjo, kad pagrindas istorinei transporto priemonei atsirasti Registre yra numatytas Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme, kur yra numatytos tiek antikvarinio daikto, tiek kilnojamosios kultūros vertybės sąvokos.
Deja, remiantis šiuo metu galiojančiais teisės aktais – istorinės transporto priemonės įrašymas į kilnojamųjų kultūros vertybių registrą, šios transporto priemonės savininkui suteiktų daugiau bėdos, nei naudos. Vietoje teorinės galimybės gauti iš Kultūros ministerijos kokią nors kompensaciją restauravimo ar konservavimo darbams, savininkas norėdamas parduoti transporto priemonę privalėtų informuoti būsimą pirkėją apie transporto priemonės buvimą Registre, informuoti Kultūros paveldo departamentą apie savininkų pasikeitimus. Šį departamentą taip reikėtų informuoti ir norint išvykti už Lietuvos ribų ir pan. Galima pasidžiaugti, kad nuo šių metų liepos 1 d. įsigalios Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimas, kuriame bus ir antikvarinės motorinės transporto priemonės apibrėžimą: „Antikvarinė motorinė transporto priemonė – prieš 50 metų ar anksčiau sukurta transporto priemonė ar jos dalys, nesvarbu, kokia jų išliekamoji kultūrinė vertė.“ Įrašytą į Registrą antikvarinę motorinę transporto priemonę bus galima eksploatuoti ir su vairu dešinėje pusėje. Deja daugiau jokių privilegijų antikvarinės technikos savininkui nėra numatyta.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių transporto katedros doc.dr. V.Sadauskas, taip pat dirbantis ir Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo departamento direktoriumi, papasakojo apie užsienio šalių praktiką, kuria siekiama skatint istorinės technikos išsaugojimą ir naudojimą. Konferencijos dalyvius pralinksmino istorija apie pirmojo automobilio atsiradimą Žemaitijoje:
„Turbūt niekas negali įsivaizduoti, kiek daug rūpesčių turėjo pirmojo automobilio Žemaitijoje savininkas Marcijonas Janovičius. 1912 metais už sunkiai Rusijoje uždirbtus rublius (buvo baigęs mokslus Peterburge ir dirbo inžinieriumi-miškininku) iš Berlyno į Gelučių kaimą, dabartiniame Kelmės rajone, parsigabeno „Adler“ markės kabrioletą. Kartu su automobiliu atsivežė vairuotoją ir mechaniką, ūsuotąjį Karlą. Vienas iš to nepaprasto įvykių liudytojų Giedrys pasakojo savo patirtus įspūdžius Marcijono anūkui Leonui Janovičiui:
„Marcijonas važiavo su savo mašina šen ir ten, o vaikai bėgo rėkdami: velnias, velnias, velnias. Giedrys prisiminė, kaip pamatę tą „velnio mašiną“, arkliai piestu stojo, o moterys be paliovos žegnojosi. Prisiminė ir ūsuotąjį Karlą, kuris mokė Marcijoną vairuoti automobilį. Giminėje ir dabar prisimenamas anekdotas, kaip pirmasis žemaičių vairuotojas užmiršdavo apie stabdį, ir norėdamas sulaikyti automobilį, abiem rankom traukė į save vairą, rėkdamas: „Prrr!“ Aišku, ekipažas kartu su vairuotoju žioplių džiaugsmui įvažiavo į bulvieną.“
Panašių linksmų nutikimų yra buvę ir užsienyje. Visi konservatyvūs anglai, išskyrus vairuotojus, buvo įsitikinę, jog priešpriešinis vėjas kenkia plaučiams, kad moterys, greičiui pasiekus 30 km/h, visos kaip viena puola isterijon. Netgi rimti mokslo vyrai teigė, jog 80 km/h – mirtina žmogaus organizmui riba.
Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacijos „Retromobile“ prezidentas Ramūnas Kardelis savo pranešime akcentavo, kad pasaulinė praktika rodo, jog istorinė technika yra ne grėsmė eismo saugumui, o kaip tik pavyzdys kitiems vairuotojams tvarkingo ir saugaus važiavimo.
Remiantis 2006 metų duomenimis dauguma istorinės technikos Europos Sąjungoje nuvažiuoja mažiau nei 1500 km per metus. 83% istorinės technikos yra naudojama mažiau nei 3 kartus per savaitę. Ramūnas Kardelis savo pranešime teigė, kad nesant teisinės bazės, ką reikėtų laikyti istorine technika, susiduriama su aibe problemų. Istorinės technikos savininkas, dalyvaujantis vasaros metu tik 2-3 renginiuose yra priverstas savo transporto priemonę draustis minimaliam 1 mėnesio laikotarpiui. Senovinės technikos gerbėjus buvo labai išgąsdinęs projektas numatyti techninę apžiūrą atlikti kiekvienais metais. Suprantant, kad nesant įstatyminio reglamentavimo, ką reikėtų laikyti istorine transporto priemone, yra sunku išskirti ne specialistams šios rūšies techniką iš masės tiesiog senų automobilių, tačiau žinant, kad su istorine technika į gatves yra išvažiuojama tik kelis kartus per metus – tampa absurdišku net ir reikalavimas techninę apžiūrą atlikti kas dvejus metus. R.Kardelis pažymėjo, kad valstybė turi apsispręsti ar ji nori, kad istorinė technika būtų išsaugota, ar ne, atitinkamai teigiamai atsakius į šį klausimą turi būti imtasi veiksmų, kurie skatintų žmones saugoti, laikyti tokios rūšies techniką, o ne apkrauti juos papildomais sunkumais, suvaržymais ar kitokiais biurokratiniais sunkumais.Vytauto Didžiojo universiteto Teisės instituto direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Bilius savo pranešime palietė visus svarbiausius teisinius aspektus, susijusius su istorinės technikos teisinės bazės kūrimo galimybėmis Lietuvoje, pagrindžiant visus teiginius 28 pasaulio šalių analize.
Mindaugas Bilius teigė, kad norint pripažinti tam tikrą transporto priemonę istorine technika visose be išimties šalyse svarbiausias yra originalumo kriterijus: technika turi būti laikoma ir naudojama taip, kaip ją pateikė gamintojas.
Priklausomai nuo šalies į istorinės technikos kategoriją gali pretenduoti transporto priemonės, kurioms yra virš 25 metų amžiaus (nustatyta 17 šalių) arba virš 30 metų amžiaus (tokį amžiaus kriterijų galime aptikti 12 užsienio valstybių). Pranešėjas teigė, kad jei remtis Tarptautinės istorinių automobilių federacijos siūlomu istorinės technikos apibrėžimu – tai istorine transporto priemone reikėtų laikyti išsaugotą transporto priemonę, pagamintą daugiau nei prieš 30 metų, kuri varoma mechaniškai, saugoma bei prižiūrima istoriškai teisingoje būklėje, kurią turintis asmuo globoja dėl jos istorinės ar techninės vertės ir kuri nėra naudojama kasdieninėms reikmėms. Atskirų diskusijų reikalauja papildomos nuostatos įvedimas, kad nuo tam tikro modelio gamybos pabaigos būtų praėję 15 metų. M.Bilius atkreipė dėmesį, kad siekiant pripažinti tam tikrą technikos egzempliorių istorine transporto priemone yra būtinas ekspertų vertinimas, kurio metu yra tikrinamas technikos originalumas ir stovis, tačiau kiek Lietuvoje mes turėtumėm tokių ekspertų? Ir kas tada mokėtų už ekspertų kvietimą iš užsienio?
M.Bilius akcentavo, kad remiantis tarptautine patirtimi nereikia baimintis, kad krūva 30 metų senumo automobilių užplūs mūsų gatves. Net ir nepripažinus jų istorinėmis vertybėmis jais važinėsis arba suprantantys jų vertę asmenys, arba kartu su automobiliu pasenę jų savininkai. Abiejų šių grupių asmenys per metus pravažiuoja tikrai nedaug kilometrų. Šiuo metu Lietuvos transporto priemonių registre yra tik 2400 technikos vienetų, kurios yra senesnės nei 50 metų. Iš jų važiuojančių matyt turėtumėm tik kelias dešimtis. Pranešėjas teigė, kad istorine transporto priemone galima būtų pripažinti tik važiuojančias, esančias tinkamo stovio, transporto priemones. Būtent tokioms transporto priemonėms, kurios atitinka visus aukščiau išvardintus reikalavimus ir turėtų būti išduodami specialūs numeriai, kurie patvirtintų istorinės technikos statusą (specialūs numeriai yra išduodami 15 iš 28 tirtų šalių). O jei Lietuvoje įteisinus istorinę techniką būtų pasiremta Vokietijos pavyzdžiu, kur buvo priimtas įstatymas, leidžiantis istorinei technikai nevaržomą ir neapmokestinamą patekimą į senamiesčių teritorijas, – kiekviename mieste savaitgaliais mes galėtume išvysti važinėjančius technikos paminklus, kurie džiugintų visų mūsų akis.
Konferencijoje be išimties dalyvavo visų Lietuvoje veikiančių istorinės technikos klubų atstovai, kurie bendrai sutarė sudaryti darbo grupę parengti būsimos įstatyminės bazės projektą.
————————————————————————–
Kvietimas – Programa
Maloniai kviečiame Jus dalyvauti mokslinėje praktinėje konferencijoje„Senovinė technika kaip kilnojamoji kultūros vertybė.
Apsauga, teisinis reglamentavimas teisinės bazės kūrimo perspektyvos Lietuvoje“2008 m. balandžio 19d.
Vytauto Didžiojo universiteto mažoji salė (Daukanto gt.28, Kaunas)11:00 – Registracija
11:00 –
I dalis
12:00 – Pranešimas: „Senovinės automoto technikos išsaugojimo judėjimas 1972-1991 metais“
Pranešėjas: istorikas K.Pletkus
12:20 – Klausimai, komentarai, pasiūlymai
12:30 – Pranešimas: „Antikvarinių transporto priemonių išsaugojimą ir naudojimą reglamentuojantys
teisės aktai“
Pranešėjas: LR Kultūros ministerijos vyriausiasis specialistas R. Senapėdis
12:50 – Klausimai, komentarai, pasiūlymai
13:00 – Pranešimas: „Istorinių transporto priemonių galimybės Lietuvoje ir užsienyje“
Pranešėjas: Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių transporto katedros doc.dr.
V. Sadauskas (LR Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo departamento direktorius)
13:20 – Klausimai, komentarai, pasiūlymai
13:30 – 14:00 – Kavos pertrauka
II dalis
14:00 – Pranešimas: „Teisiniai aspektai, lemiantys senovinės technikos panaudojimo problemas“
Pranešėjas: Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacijos „Retromobile“
prezidentas R.Kardelis
14:20 – Klausimai, komentarai, pasiūlymai
14:30 – Pranešimas: „Teisinės bazės sukūrimo problemos. Senovinės technikos sąvokos ir vertinimo
aspektai“
Pranešėjas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisės instituto direktoriaus pavaduotojas M. Bilius
14:50 – Klausimai, komentarai, pasiūlymai
15:00 – Diskusijos konferencijos tema
15:30 – Konferencijos pabaiga
Konferenciją organizuoja:
Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacija „Retromobile“
Vytauto Didžiojo universiteto Teisės institutas
Registracija į konferenciją vyks renginio dieną.
Telefonas: (8-685) 24888 arba (8-682) 27122
—————————————–
reportažas www.delfi.lt :
http://www.delfi.lt/news/economy/automoto/article.php?id=16826379